Ką daryti, jei vaikas neturi savo pinigų, kai esate parduotuvėje?
Lina Banytė-Surplienė | Raising free kids įkūrėja | 2021 m. kovas
Foto: Jordan Roland | Unsplash
Vakar kalbu su savo kolegomis iš Olandijos ir Vokietijos. Pasakoju, kuo gyvenu – kad šiuo metu rašau knygą tėvams apie finansinį vaikų ugdymą.
Ir iš karto kolega iš Olandijos pradeda pasakoti tokią istoriją:
„Buvom su vaiku (7 m.) sutarę, kad jis taupys savo norimam žaislui. Nusipirko taupyklę, meta ten gautus pinigus. Vieną dieną nueiname į parduotuvę. Pamatė jis kažkokį kitą žaislą – kaip jo užsimanė! Prašo manęs nupirkti.
O aš jam sakau: “Jei nori, gali pirkti už savo pinigus. Tik atmink, kad jei nusipirksi už savo pinigus, tuomet turėsi ilgiau taupyti savo norimam žaislui. Supranti?”
Reikėjo pamatyti, kaip jis kokį pusvalandį stovėjo viduryje parduotuvės, svarstydamas, pirkti ar nepirkti. Kartu su juo praėjome visas derybų fazes… Kol galų gale vis tiek nusprendė pirkti – tik nebuvo pasiėmęs savo pinigų. Taigi aš už jį sumokėjau.
Bėda ta, kad dažniausiai visada pamirštu išsireikalauti pinigų iš jo, kai grįžtame namo.“
Kolega iš Vokietijos antrina: “O taip, pas mane tas pats! Maniškiai nuolat ko nors užsimano parduotuvėje ir nuolat nebūna pasiėmę savo pinigų. Tuomet aš sumoku ir aš beveik visada pamirštu „atsiimti“ pinigus, kai grįžtame namo.”
O aš galvoju – pasirodo, kad tos pačios problemos kamuoja tėvus ir Lietuvoje, ir Olandijoje, ir Vokietijoje. Ir turbūt kitose (bent jau Europos) šalyse. O jeigu taip, pamaniau sau, kodėl gi nepasidalinus savo gerąja praktika su kitais?
Ar esate atsidūrę panašioje situacijoje ir jūs?
Kaip atsiranda problemos
Kažkas yra pasakęs, kad problemų visada yra. Jei išsprendi vieną problemą, atsiranda kita.
Tai čia panašiai – iš pradžių vaikai parduotuvėje nuolat prašo tėvų nupirkti žaisliuką ar saldumyną. Kai tėvams tai įgrysta, jie pasiskaito, kad reikėtų vaikams duoti kišenpinigių, iš kurių jie galėtų pirkti tą žaisliuką ar saldumyną. Atrodo – problema išspręsta.
Bet tada atsiranda antroji problema – vaikai dažnai neturi savų pinigų, kai jiems prireikia nusipirkti tą žaisliuką ar saldumyną. Juk tie pinigai dažniausiai ramiai guli kiaulėje taupyklėje namuose prie lovos 🐖. Ir kaip tėvai dažniausiai sprendžia tokią problemą? Manau, kad didžioji dalis tėvų (ir aš kurį laiką taip dariau…) paskolina pinigų vaikui. Vėlgi – problema išspręsta.
Bet tada atsiranda trečioji problema – tėvai pamiršta, kiek jie tų pinigų paskolino. Ir dar – net jei ir nepamiršta, drįsčiau spėti, kad dažniausiai tėvai pinigus skolina be palūkanų (kodėl skolinti be palūkanų yra negerai – kitą kartą).
Siūlomas sprendimas
Kadangi pati turiu 3 vaikus, turiu pripažinti, kad esu iš tų „užmaršiųjų“… Tiesa, bandžiau užvesti Google sheet‘ą, kuriame bandžiau fiksuoti tarpusavio skolas su vaikais, bet dažniausiai pamiršdavau tame Google sheet‘e pažymėti, kiek kam paskolinau 🤣.
Taigi, galiausiai mano sprendimas buvo toks: jei vaikai neturi savo pinigų, tuomet ir pirkti už savo pinigus nieko negali. Tokiais atvejais aš savo pinigų jiems neskolinu.
Rezultatas? Vaikai, prieš išeidami iš namų, dažnai prisimena, kad reikia įsimesti ir piniginę su banko kortele. O jei pamiršta, tuomet žino, kad nieko nusipirkti negalės.
Aš tokiu rezultatu esu visai patenkinta, nes:
- vaikai mažiau išlaidauja impulsyviems pirkiniams;
- man nereikia sukti galvos, bandant atsiminti kiek kam paskolinau.
O gal jūs esate atradę kokį nors dar geresnį būdą, kaip “susidoroti” su šia situacija? Pasidalinkite!