Bandau apsaugoti nuo klaidų…
Indrė Zakalskytė | Raising free kids | 2023 m. vasaris
Ar esate girdėję frazę “tėvai-sraigtasparniai” arba “tėvai-buldozeriai”? Žinokit, čia apie mus… Arba bent jau didžiąją dalį iš mūsų.
Tikriausiai kiekvienas galime papasakoti istorijų iš savo vaikystės, kai augome daugiabučiuose arba leidome vasaras pas senelius kaime, ryte po pusryčių išbėgdavom su draugais į lauką ir parsirasdavom išbadėję jau sutemus. Kažkaip draugavom, kažkaip sprendėm problemas, kažkaip užaugom. Tėvai daug ko apie mus nežinojo ir dėl to net nesuko galvos.
Nesakau, kad toks vaikų auginimo būdas yra geras, bet, neneikime, turi ir privalumų – išmokome savarankiškumo, turėjome laisvę, ugdėme kūrybiškumą.
Tačiau dabar savo vaikams “valome” problemas nuo gyvenimo kelio kaip buldozeriai arba “traukiame” vaikus iš sudėtingų situacijų kaip sraigtasparniai su pasiteisinimu: “noriu apsaugoti nuo klaidų…”. O kas būtų, jeigu vaikų nuo klaidų nesaugotume?
Pirma: mokome iš praktikos
Ar jums, taip pat kaip man, sunku skaityti prietaisų instrukcijas? Aš visada su jomis vargau ir vos užmetusi akį dažniausiai tiesiog bandau spaudyti mygtukus ir kažkaip pavyksta.
Dar pamenu, kaip vaikystėje tėvai nupirko dviratį (tą tikrą, be pridedamų ratukų) ir tėtis aiškino, kaip stabdyti, liepė pasibandyti pradėjus važiuoti. Aš, aišku, neklausiau, nes spirgėjau važiuoti. Ir nuvažiavau. Mane sustabdė tinklinė tvora, nes kaip stabdyti taip ir neprisiminiau.
Suprantate, ką noriu pasakyti? Niekas neišmoko plauti nesušlapęs kojų. Tik darydamas pats, darydamas klaidas gali iki galo perprasti ir tikrai išmokti. Teorinės pamokos apie pinigus vaikus ir išmokys tik teoriškai, kaip mane dviračio stabdymo. Todėl turime duoti vaikams pinigų (kišenpinigių) ir leisti vaikams juos leisti (net jei kartais atrodo, kad jie perka nesąmonę). Kad kišenpinigiai atliktų mokomąją funkciją kviečiu skaityti kitus mūsų straipsnius (pvz., šį).
Antra: ugdome savivertę
Mane smarkiai veikia vaikų ašaros – skausmo, nusivylimo, liūdesio. Jausmas toks, jog širdį atiduočiau, kad tik tiems mažiems žmonėms neskaudėtų. Atrodo taip natūralu juos globoti ir apsaugoti, kad tik tokių akimirkų būtų kuo mažiau. Bet žinote ką? Iš šešių pagrindinių emocijų tik viena yra teigiama (džiaugsmas), visos kitos – nelabai (pyktis, liūdesys, baimė, nuostaba, pasibjaurėjimas). Tai tas noras, kad vaikas visada būtų tik laimingas, patenkintas ir džiugus, gal ir nėra toks jau geras – bandome vaiką apsaugoti nuo mus natūraliai supančių emocijų.
Psichologai teigia, kad “sraigtasparniai” ir “buldozeriai” (aš čia apie tėvus) visai nepadeda savo vaikams. Visur tiesdami pagalbos ranką, darydami namų darbus už vaikus ar namų ruošos darbus už vaikus siunčiame vaikams žinią, kad jais nepasitikime, o hipergloba veda vaikus link žemos savivertės – “aš pats nieko nemoku, bet tuoj mama ar tėtis viską sutvarkys”.
Jau pats pinigų turėjimo faktas vaiką labai džiugina – “aš jau toks didelis, kad tėvai man patikėjo pinigų”. Dar daugiau pasitenkinimo teikia pirkiniai, įsigyti už santaupas ar priimti racionalūs sprendimai neleisti pinigų spontaniškai. Aišku, liūdesio ar pykčio būna irgi (“bet, mama, aš gi netyčia palikau šaliką, kodėl turiu leisti savo santaupas!”), tačiau toks jau tas mokymosi kelias – vingiuotas ir duobėtas.
Trečia: turime laiko sau
Mano mama, labai santūri moteris, anksčiau vis pakomentuodavo, kad gal nereikia tiek plėšytis. Man užtruko laiko suprasti, ką ji nori pasakyti. Prieš dvejus metus išleidau vyresniąją į stovyklą savaitei. Kas vakarą skambinau: kiek miegojai, ką valgei, kokius saldumynus pirkai ir pan. Per tą savaitę taip pavargau!
Pernai išleidau į tą pačią stovyklą tik jau su nauju požiūriu. Sutarėme, kiek kišenpinigių įsidės, o aš skambinau kas antrą dieną ir teiravausi, kokius žaidimus žaidė ir ar jai linksma. Suprantate, tiek pernai, tiek užpernai ji šlamštė tuos pačius čipsus ir valgė tiek pat šokoladukų – tiesiog jų turėjo kiti vaikai ir būtų beprotiška tikėtis, kad septynmetė atsisakys. Tačiau kaip palengvėjo, kad aš lioviausi tai kontroliuoti.
Panašų kelią ėjau su kišenpinigiais. Pradėjusi duoti dar kokius metus komentavau, patarinėjau ir beveik kontroliavau. Ir nemačiau rezultato. Tik tada, kai “paleidau”, vaikai ėmė patys skaičiuoti pinigus, svarstyti, ką pirkti ir ko neverta, bei taupyti. Tos transformacijos ne tik įgalino mano vaikus, tačiau ir man davė daugiau ramybės.
Jeigu šiame straipsnyje atpažinote save ir norite imtis pokyčių, jeigu jums svarbu vaikų finansinė laisvė, kviečiu pradėti nuo nemokamo leidinio tėvams “TOP3 tėvų užduodami klausimai apie pinigus”, kurį galite atsisiųsti čia: