Ką daryti, jei vaikai nesavarankiški?
Lina Banytė-Surplienė | Raising free kids įkūrėja | 2022 m. gruodis
Psichologų teigimu, savarankiškumas daro didelę įtaką asmenybės augimui ir tvirto bei ambicingo charakterio ugdymui. Jeigu kiekvienas vaikas nuo mažens būtų mokomas savarankiškumo, tuomet galėtų užaugti sėkmingai įveikiantis išbandymus, pasitikintis savimi, motyvuotas, atkaklus ir siekiantis užsibrėžtų tikslų. Tikriausiai kiekvienas iš tėvų to linkime savo vaikui. Kita vertus, vaikus auginame tokioje aplinkoje, kur patiriame didelį spaudimą būti tobulais tėvais ir daugelis tobulumą suprantame kaip visišką vaiko aprūpinimą ir pasirūpinimą. O tada atsibundame vieną rytą ir suprantame, kad vaiką tiek globojome ir jam padėjome, kad jis neišmoko to, ką jau turėtų mokėti. Ką daryti?
Pirma – mokykime atsakomybės
Pradėjusi lankyti pirmą klasę mano dukra pirmosiomis dienomis grįžusi po pamokų man išvardindavo, ką jai reikia pasiruošti per savaitę ar ką atsinešti ir pridurdavo: „mama, tu nepamiršk ir man primink!“. Pažįstama situacija? Turi atsiminti ne tik savo darbus ir susitarimus, bet dar ir vaiko. O jei turite ne vieną vaiką, tuomet net kelių vaikų darbus. Kadangi mano atmintis tikrai ne pati geriausia, nusprendžiau šios užduoties nesiimti. Su dukra aiškiai sutarėme, kad tokie namų darbai yra jos pareiga ir jeigu ji pamirš, ką gi – negalės pilnavertiškai dalyvauti pamokoje, atlikti užduoties ar pan.
Nors ir labai sunku paleisti, tačiau auginame vaikus asmenybes, kurie patys turės priimti sprendimus ir atsakyti už jų pasekmes. Todėl net jei prisimename, kad iki pirmadienio reikia paruošti geografijos projekto pristatymą, pasilaikykime tai sau. Tikėtina, kad mokyklos dienyne perskaitysime pastabą, tačiau vaikui mokytojos griežtas žodis ar kreivas klasiokų žvilgsnis bus puiki pamoka.
Antra – mokykime klysti
Augindama savo vaikus smarkiai akcentuoju, kad klaida yra ne pralaimėjimas, o patirtis, iš kurios mes mokomės. Kol kas net ir rašant sveikinimą atviruke galima drąsiai užbraukti raidę, o ne stengtis ją „nepastebimai“ pataisyti.
Kartais mes skubame ir būna žymiai greičiau pačiam užrišti batraištį ar sumaišyti tešlą pyragui, visgi sėkmė kasdieniuose darbuose, įgūdžių stiprinimas ne tik ugdo atsakomybės jausmą, bet ir smarkiai augina vaiko savivertę. Tad gali tekti pasitelkti kantrybę ir palaukti, kol vieną ar kitą darbą, nors ir ne tobulai, atliks pats vaikas.
Kišenpinigiai šiam tikslui irgi puikiai pasitarnauja – jei vaikui duodate 5 eurus per savaitę ir jis visus juos išleidžia pirmadienį, svarbiausia – neduoti daugiau pinigų iki pat savaitės galo, kad vaikas pasimokytų, jog viską išleisti iš karto – nieko gero. Jau geriau tegul vaikas šią pamoką išmoksta su 5 eurais nei su 1000 eurų, kai susiras pirmąjį darbą.
Trečia – leiskime daryti, ką jie jau moka daryti
Jeigu auginate kūdikį, tikriausiai mintinai mokate vaiko raidos lentelę, nuo kada vaikas turi savarankiškai laikyti galvytę, verstis ant šono, sėstis ir ropoti. Mums labai svarbi vaiko fizinė raida, tačiau vėliau mažiau domimės, o ką vaikas turi mokėti pagal savo amžių.
Man šis klausimas kilo auginant pirmagimį ir aš tiesiog paieškos sistemoje įvedžiau „namų ruošos darbai pagal amžiaus tarpsnį“. Taip aš sužinojau, kad 4 – 5 metų vaikas jau gali laistyti gėles ar lankstyti skalbinius, o 6 metų vaikui galima duoti kišenpinigių smulkiems pirkiniams. Kartais net nesusimąstome, kad mūsų vaikai jau yra pajėgūs atlikti tam tikrus darbus ir mes iš įpročio toliau atliekame už juos.
Suprantama, jeigu vaikas iki šiol nežinojo, kaip atrodo siurblys ar kuria puse dėti lėkštę į indaplovę, pradžia gali būti sunki. Teks parodyti, atlikti kartu. Vėliau galima planuotis šeimos savaitės darbus, kai skirtingomis savaitėmis vis kiti šeimos nariai atlieka tam tikrus darbus – taip bus ir didesnė įvairovė, ir formuosis nauji įgūdžiai.
Ką turi mokėti skirtingo amžiaus vaikai galite sužinoti leidinyje „Top 3 tėvų klausimai apie vaikų finansinį ugdymą. Ar šie klausimai kyla ir jums?“.
Ketvirta – pastebėkime sėkmę
Tikriausiai esate girdėję taisyklę, kad auginant vaikus (o gal ir apskritai gyvenime?) reikėtų naudoti kuo mažiau neiginių – vietoj „nenukrisk“, turėtume sakyti „būk atsargus“. Tą pačią taisyklę taikykime ir skatindami vaikų savarankiškumą. Priekaištai „ir vėl pamiršai“ nervina tiek mus, tiek vaiką. Tačiau net ir mažiausių sėkmių pastebėjimas gali motyvuoti dar pasistengti. Kartu nepamirškime padėkoti ir už laiku atliktus darbus – sutvarkytą kambarį, išneštas šiukšles ir pan. Sėkmingai susidorojantis su kasdienėmis užduotimis vaikas turės pasitikėjimo priimti ir rimtesnius sprendimus bei nebijos suklysti.