Kada skatinti vaikus pinigais yra gerai?
Lina Banytė-Surplienė | Raising free kids įkūrėja | 2022 m. birželis
Prieš kurį laiką savo Facebook grupėje “Apie vaikus ir pinigus” pasidalinau tokiu nutikimu.
Kartą klasikiniame koncerte sutikau seniai matytų pažįstamų porą, kuri pasidalino, kaip karantino metu jie skatino vaikus judėti. Jie buvo su vaikais sutarę, kad jei šie per dieną nueina 7500 žingsnių (tėtis matė jų progresą programėlėje), tai jiems tėtis duoda sutartą kiekį virtualių (Fortnite) pinigų.
Uždaviau savo sekėjams klausimą, ką jie galvoja apie tai – ir gavau daug įvairių atsakymų 😅 (juos galite paskaityti čia).
Bet ką supratau – kad tema tikrai aktuali. Nors didžioji dalis tėvų neskatina savo vaikų pinigais, visgi yra keli atvejai, kai skatinti vaikus pinigais gali būti visai gera mintis.
1 atvejis. Kai sumokame už atliktą darbą, kurį perkame iš kitų žmonių
Vienas pirmųjų vaikų klausimų apie pinigus yra: iš kur atsiranda pinigai? Savo mažamečiui vaikui paaiškiname, kad mamytė ir tėvelis eina į darbą, ten atlieka tam tikras užduotis ir už tai gauna algą. Taip vaikus mokome, kad pinigai yra uždirbami.
Šią pamoką galima įgyvendinti ir praktiškai. Gali būti, kad Jūs perkate kai kuriuos smulkius buities darbus – automobilio plovimą, žolės pjovimą, langų valymą ar auklės paslaugas – iš kitų žmonių. Jeigu šiuos darbus gali atlikti Jūsų vaikas – kodėl gi nenusipirkus paslaugos iš jo? O gal šių paslaugų reikia ir Jūsų kaimynams?
Tačiau nepamirškime, kad darbą vaikas turi atlikti lygiai taip pat gerai ir jam turi būti mokamas toks pat atlygis, kaip ir perkant iš kito žmogaus. Neduokime vaikams tokių darbų, su kuriais jie akivaizdžiai per maži susidoroti (o jei duodame – mokėkime tiek, kiek mokėtume už tokios kokybės darbą). Tokiu būdu vaikas praktiškai supras, „iš kur atsiranda pinigai“, įvertins pinigų „kainą“ (ypač kai teks dirbti laisvalaikio sąskaita), stiprins pasitikėjimą savimi bei ugdys pareigos jausmą.
Tačiau nepaslyskime – „nepirkime“ buities darbų, kuriuos atlikti yra šeimos narių pareiga. Susitvarkyti savo kambarį, sudėti indus į indaplovę, prižiūrėti mažąją sesę, kol Jūs parduotuvėje, ar pavedžioti šunį yra pagalba šeimoje, tačiau ne darbas, už kurį turėtų būti mokama.
Vadovaukimės principu, kad neperkame tų darbų, kurie yra šeimos narių (nemokama) pareiga.
2 atvejis. Kai siekiate suformuoti įprotį, o kitos paskatos neveikia
Vaikų ir tėvų norai dažniausiai skiriasi. Mes norime, kad vaikas skaitytų knygas, o jis nori leisti laiką prie televizoriaus. Mes norime, kad vaikas griežtų smuiku bent 30 minučių per dieną, o jis nori susirašinėti su draugais. Žinoma, yra vaikų, kurių stipri vidinė motyvacija ir jie net mažiau mėgstamas veiklas atlieka pareigingai, visgi nereta šeima susiduria su tuo, kad vaikas tiesiog nenori kažko daryti, net jei ir labai gražiai jį įkalbinėjame.
Iš savo patirties žinome, kad sunkiausia yra pradėti daryti (kitaip tariant, suformuoti įprotį). Paskui jau viską atliekame automatiškai – ryte rankos pačios tiesiasi link bėgimo batelių, o šeštadienį ilgai negalvodami traukiame siurblį kassavaitiniam namų tvarkymui. Tokius įpročius norime suformuoti ir savo vaikui.
Tais atvejais, kai pokalbiai nepadeda (o bausmės – tuo labiau!), galima pagalvoti apie skatinimą pinigais. Galime skatinti vaiką sportuoti (už X nueitų žingsnių – Y pinigų), skaityti, siekti gerų pažymių ir pan. Visgi pasirinkus skatinti pinigais svarbu suprasti, kad toks įpročių formavimo būdas yra rizikingas – vaiką veikia tik išorinė motyvacija, kuriai pasibaigus gali dingti ir įprotis.
Todėl svarbu griežtai apsibrėžti taisykles:
- Pirmiausia, tokį skatinimo būdą bandykime tik tada, kai visi kiti būdai išbandyti.
- Pinigais skatinkime ribotą laiką – jį turime žinoti tiek mes, tiek mūsų vaikas.
- Galiausiai, skatindami pinigais, neapleiskime ir kitų būdų – stiprinkime vidinę motyvaciją, aiškinkime, kodėl to reikia ir pan.
- Pasibaigus sutartam laikui, piniginius mokėjimus nutraukime ir, stebėkime, ar vaikui bus susiformavęs įprotis, už kurį nebereikės atlyginti.
3 atvejis. Kai motyvuojate taupyti
Kalbant apie pinigus, viena iš svarbiausių pamokų (bet tikrai ne vienintelė!), kurią siekiame išmokyti vaikus – reikia taupyti. Aiškiname, kad ne visus gautus pinigus išleidžiame iš karto, o didesniems pirkiniams atsidedame, kol sukaupiame reikiamą sumą.
To paties mokome ir vaikus – susitaupyti dviračiui, kompiuteriui ar naujesniam telefonui.
Jeigu vaikas dar pakankamai mažas ir pinigų šaltinių nėra daug (dažniausiai kišenpinigiai ir senelių piniginės dovanos švenčių metu), o norai dideli, taupymas gali tapti iššūkiu. Naujo kompiuterio norisi jau šią vasarą, o pagal tai, kiek vaikas gauna pinigų, panašu, kad susitaupyti pavyks tik po kelių metų. Tikėtina, kad toks tolimas galutinis rezultatas vaiką nuliūdins ir motyvacija taupyti smarkiai kris.
Tam, kad taupymas dideliems pirkiniams neatrodytų neįveikiama užduotis, galime susitarti su vaiku, kad jeigu vaikas iki tam tikros datos sutaupys X sumą pirkiniui, kitą dalį sumos padengsime mes. Nepavykus sukaupti iki sutartos datos, mūsų indėlis turėtų mažėti.
Tai geresnė išeitis nei staiga padidinti kišenpinigių sumą (nebent ir Jūsų darbdavys Jums pakelia algą, kai Jūs nusprendžiate įsigyti naują automobilį), be to, didėja vaiko motyvacija taupyti iki konkrečios datos – kai mūsų pažadėtas indėlis bus didžiausias.
Taip ne tik paskatinsime vaiką taupyti, nes tikslas taps greičiau pasiekiamas, bet ir formuosime vaikui įprotį kelti tikslą ir jį pasiekti per sutartą laiką bei planuoti pirkinius.
Jeigu norite sužinoti daugiau apie tai, kada skatinti vaikus pinigais ir kaip nesuklysti, kviečiu įsigyti mano knygą „Apie pinigus su vaikais“: