Kaip jūs leisite vasarą?
Indrė Zakalskytė | Raising free kids | 2023 m. birželis
Jeigu prasidėjus vasarai dar svarstote, kad gal jau laikas pradėti vaikams duoti kišenpinigius, o gal tai pirma jūsų vasara nuo tada, kaip pradėjote juos duoti, siūlau peržvelgti mūsų praėjusių metų tinklaraščio įrašą “Ką daryti su kišenpinigiais per atostogas?” (tinklaraščio įrašas – čia). Tačiau jeigu jau kišenpinigius duodate reguliariai ir pagal vaikui perleistas atsakomybes deramą sumą, skaitykite toliau.
Vaikas labai nori vasaroti
Ir rašydama “labai nori vasaroti” turiu galvoje, kad vaikas puola leisti viskam iš eilės. Tai ypač būdinga vyresniems vaikams, kurie laiką leidžia savarankiškai su draugais, tačiau dar neturi pakankamai finansų valdymo įgūdžių. Tikėtina, kad per žiemą “prisikaupė” santaupų, o pinigai kišenpinigių forma ateina ir toliau. Todėl kyla didelė pagunda išleisti. Kaip išspręsti?
Pasikalbėkime
Nors jau esame diskutavę su vaiku ne kartą, tačiau teks dar kartą pasikartoti ir aptarti esminius pinigų valdymo principus, iš kur atsiranda pinigai ir kam jie skirti, bei panašius klausimus.
Tikėtina, kad dideles pinigų sumas leidžiantys vaikai nemato pilno vaizdo (kokia dalis pinigų nuo visų santaupų išleidžiama vienu ypu), nesupranta, kaip ir kodėl reikia taupyti ir, tikėtina, labai impulsyviai perka. Atpažinę vaiko motyvus, galėsime tiksliau su juo pasikalbėti.
Nubrėžkime ribas
Jei dar nesate to padarę, vaikui reikėtų nubrėžti ribas. Pirmiausia, nustatykime “juodąjį sąrašą”, ko griežtai negalima pirkti (deja, bulvių traškučiai turi likti prieinami, tačiau energetinių gėrimų pirkti negalima). Taip pat galime nurodyti, kiek iš kišenpinigių keliauja leidimui, o kiek taupymui, investavimui ir aukojimui. Jeigu atvejis beviltiškas, galime nustatyti limitą, kiek vaikas gali išleisti per dieną – nors gyvenime tokių apribojimų nebūna, tačiau išlaidžiam vaikui tai galėtų būti pirmas žingsnis susilaikyti nuo impulsyvių pirkinių.
Leiskime klysti
Jeigu padarėme viską, kas išvardinta aukščiau, belieka vaikui leisti klysti. Nors galime pasakyti savo nuomonę, išdėstyti požiūrį, tačiau turime leisti vaikui spręsti pačiam. Kito kelio išmokti nėra.
Vaikas vasaroti visai nenori
Žinoma, toks vaikas neegzistuoja, gal nebent mokslinės fantastikos knygose. Tačiau tikrai yra tokių vaikų (mano pačios – visi du), kurie nelinkę leisti pinigų vasaros pramogoms.
– Nori ledų? / Gal pažiūrim Kiną po vasaros dangumi? / O jei po darbų važiuotume į laipynių parką? / (savo klausimą įrašykite patys)
– O už mano pinigus?
– Taip.
– Tada ne…
Bendras kišenpinigių principas yra gan griežtas – vaikai gauna kišenpinigius už jiems perleistas atsakomybes ir šio susitarimo mes visi laikomės. Tačiau vaikų mąstymas yra kitoks nei taisyklių rinkiniai ir kartais jie tiesiog nieko nenori, nes… nenori leisti savo pinigų. Tai ką darom?
Ieškome alternatyvų
Per atostogas svarbiausia yra laikas kartu. Todėl, jei vaikai nenori žiūrėti kino po žvaigždėmis, labai ramiai galime įsijungti televiziją ar Netflix ir išsirinkti filmą iš ten. Tikriausiai bet kuriai laisvalaikio pramogai galime sugalvoti nemokamą alternatyvą.
Šis būdas turi pliusų: sutaupome (ne tik vaikai neišleidžia, bet taupome ir savo pinigus), skatiname kūrybinį mąstymą – kiekvienas greitas sugalvoti, kur pinigus išleisti, bet kartais gali tekti pasukti galvą parenkant nemokamą atitikmenį. Tačiau kitas klausimas, ar mes, tėvai, patys norime tokios alternatyvos.
Apmokame iš savo kišenės
Prisipažinsiu, kad aš kartais noriu veikti tai, ką noriu, ir netgi labai noriu, kad tą patį veiktų ir mano vaikai. Labai užvėliau mintį, todėl paaiškinu. Man pačiai įdomu lankytis meno galerijose ir tą patį noriu skiepyti savo vaikams. Nors yra daug mažų, nemokamų meno galerijų, kartais tiesiog noriu sudalyvauti parodos pristatyme, kur turiu mokėti už bilietus. Savo ir dukrų.
Arba kitas pavyzdys. Man patinka važinėtis riedučiais. Dukros irgi pabandė, viena nusprendė, kad visai nieko, bet “nemiršta” iš noro važiuoti, o kitai labai patiko. Tikrai bandžiau gyventi pagal kišenpinigių susitarimą – pirkome dėvėtus už dukros pinigus iš pardavimų platformos. Na ir ką? Po septinto važiavimo nulūžo varžtas, riedučiai nepataisomi ir iškeliavo į konteinerį. Važinėti kartu mums patiko, riedučių ji norėjo, bet leisti 120 eurų – ne (žinau, kad yra pigesnių, bet po šios patirties važiavome tiesiai į specializuotų prekių parduotuvę). Tačiau man labai patinka važinėti kartu su ja, matau, kaip jai sekasi ir kiek ji nori kas vakarą lėkti į kiemą. Pirkau riedučius iš savų.
Išvada – mes apmokame tai, kas mums svarbu, ar tai būtų kultūrinė veikla, ar sportiniai užsiėmimai. Žinoma, mano klaida, kad aš šito nebuvau susitarusi su dukromis iš anksto.
Ieškome kompromiso
Kad ir kokias nemokamas alternatyvas pramogoms surasime, yra dalykų, kurių dykai nebūna – ledai! Šiek tiek šaržuoju, tačiau mintis paprasta. Mes, tėvai, galime pasirūpinti laisvalaikio pramogomis, tačiau už dalį jų vaikai susimoka patys – leidus, žaidimo aparatus ir pan. Jeigu nepirks, bus sutaupę pinigų, tačiau pagrindine pramoga būsime pasirūpinę mes.
Jeigu Jums kyla daugiau klausimų apie kišenpinigius ir norite sužinoti daugiau apie tėvų daromas klaidas, kviečiu parsisiųsti nemokamą el. knygą „Kišenpinigiai vaikams. 10 klausimų“: