Kaip skatinti gausos mąstymą sau ir vaikams?
Indrė Zakalskytė | Raising free kids | 2022 m. gruodis
Kai portaluose mirga antraštės „Kaip sutaupyti perkant maistą?“, „10 būdų, kaip sutaupyti elektrai ir padėti savo piniginei“, „25 patarimai, kaip sutaupyti per Kalėdas“, mintis, kad žmonės tampa turtingesni, kai duoda daugiau, gali skambėti kontraversiškai. Tačiau atlikti tyrimai parodė, kad 10 procentų padidėjusios pajamos skatina duoti maždaug 7 procentais daugiau, be to, žmonės taip pat tampa turtingesni, kai duoda daugiau.
Gausos mąstymas yra įsitikinimas, kad pasaulyje yra pakankamai išteklių kiekvienam, o moksliniai tyrimai įrodo, kad dalijimasis mums suteikia laimės. Tačiau bent jau man kartais sunku pačiai taip mąstyti, o ką jau kalbėti apie tokių nuostatų diegimą vaikams. Tačiau pasidalinsiu principais, kuriuos taikau ir sau, ir savo šeimoje skatindama gausos mąstymą.
1 principas. Pasirenkame, kaip dalijamės
Kai studijavau universitete, dirbau pirmajame darbe puse etato ir nelabai turėjau galimybės aukoti pinigus, savanoriavau keliose organizacijose. Tos patirtys mane taip smarkiai praturtino ir padėjo užmegzti tiek vertingų pažinčių, kad jaučiausi pati gaunanti daug naudos, o ne dovanojanti savo laiką. Tik vėliau supratau, kad dalintis galima ne tik pinigais, tačiau ir laiku.
Savo šeimoje kalbamės, kokiais būdais galime dalintis. Vaikai žino, kad aš kartais savanoriauju, pvz.: važiuodama į vaikų klasės ekskursijas, kai turi lydėti kažkas iš tėvų. Be to, turime draugus, kurie turi įsteigę asocijaciją, kurios tikslas – pagerinti sunkiai sergančių ligonių gyvenimo kokybę bei suteikti komfortiškesnį gydymą. Kadangi vaikams smalsu, kaip viskas vyksta, ne kartą aiškinomės, kad žmonės aukoja pinigus, o mūsų draugai asociacijos vardu perka į reanimacijos palatas ausų kištukus ar laikrodžius.
Kadangi vaikų amžius toks, kad laiku dalytis nelabai gali, stengiuosi skatinti dalijimąsi pinigais. Žinoma, rūšiuojame rūbus, žaislus ir knygas, kas išaugta, atiduodame draugų ratui ar aukojame. Tačiau atsisveikinti su per trumpomis kelnėmis yra žymiai lengviau nei su taupomais kišenpinigiais. Jeigu viena dukra visus pinigus galėtų nesigailėdama tiek leisti sau, tiek pirkti draugams saldainius ar atiduoti išmaldos prašančiam benamiui, tai kitai dukrai su pinigais (tiek savo reikmėms, tik pagalbai kitam) atsisveikinti yra labai sunku. Todėl sąmonigai stengiuosi parodyti, kam aš aukoju savo pinigus ir diskutuoti su jomis, kam pinigus norėtų paaukoti jos.
2 principas. Kalbamės apie gausą
Man pačiai nuo vaikystės yra įdiegtos kelios kertinės nuostatos apie pinigus: kad turiu dirbti ten, kur yra daug mokama (patinka / nepatinka jau yra kitas, šiuo atveju, neaktualus klausimas) ir kad jei noriu turėti pinigų, tai turiu mažiau išleisti. Nieko stebėtino, kai mano vaikystė prabėgo valstybės virsmo metais, o vos per trejetą metų pasikeitė bent kelios valiutos. Visgi mano susiformavęs supratimas apie pinigus yra smarkiai priešingas tam, kurį noriu diegti savo vaikams (o kartu ir keisti savo nuostatas).
Mano vienas artimas giminaitis neteko darbo būdamas vyresnio amžiaus, kai jo patrauklumas darbo rinkoje yra smarkiai kritęs. Nepaisant to, kad jo šeimoje pajamos sumažėjo beveik per pusę, jie nusprendė, kad nors ir atsisakys didesnių ar mažiau reikalingų pirkinių, tačiau savo gyvenimo būdo ir įpročių smarkiai nekeis – pvz.: jie ir toliau vaikščiojo į teatrus ar koncertus, kaip įpratę. Jų motyvas man buvo drąsus ir kartu bauginantis – esi toks, koks galvoji, todėl jei apie save galvosi kaip apie skurdžių, toks ir būsi.
Man irgi teko atsidurti tokioje pačioje situacijoje, kai sužinojau, kad mano vadovaujama įmonė bus likviduojama, o aš ne savo noru turėsiu ieškotis darbo. Mintyse save nuteikiau gausos mąstymui ir, netikėtai man pačiai, naujas darbas mane pats susirado dar nespėjus iki galo likviduoti senosios bendrovės.
Abi situacijos išsisprendė sėkmingai galbūt atsitiktinumo dėka, kita vertus, su vaikais kalbamės, kad esame tokie, kokios yra mūsų mintys, kad pasidalijus su kitu, kuris stokoja, skyrus savo laiko ar pinigų be išskaičiavimo ar naudos siekio, mes nenuskurstame, o priešingai – daromės laimingesni.
Vaikai, ypač jaunesni, sunkiai pajunta dalijimosi džiaugsmą, kai kartu pervedame piniginę paramą į jų pasirinktą organizaciją, arba kai mokykloje Pyragų dienos metu surinktus pinigus perduoda kažkam kažkur. Visai kitas jausmas yra aukoti tiesiogiai, pvz.: nuvežti supirktas prekes į gyvūnų prieglaudą. Jei tik susikuriame galimybę, visada renkamės tokį būdą, kadangi grįžtamasis ryšys, padėka būtent ir kuria vaikams tą laimės jausmą.
3 principas. Aptariame dalijimosi rizikas
Kaip ir minėjau, jaunesnioji dukra galėtų visus pasiimtus kišenpinigius atiduoti elgetaujančiam benamiui. Kartą taip ir padarė ir toks aukojimas ją nuoširdžiai pradžiugino. Turėjome gan ilgą pokalbį apie žmonių silpnybes, ligas ir kad kartais mūsų geri norai neišsipildo, aukojimas nueina perniek, o žmogus, kuriam norėjome padėti, klimpsta į savo įpročių liūną dar giliau. Ta pati dukra visuomet išgyvena vidines kovas, kam paaukoti, nes ir gyvūnus myli, ir sergančių vaikų gaila, ir atrodo, galėtų viską atiduoti, kad tik išgelbėtų pasaulį.
Vaikai, ypač pradinukai, yra naivūs ir nuoširdūs. Jie nelinkę apgaudinėti ir to paties tikisi iš kitų. Todėl mes turime supažindinti, kad aukas gali rinkti sukčiai, kad reikia įvertinti, kokį poveikį padarys mūsų auka (kad ir to elgetaujančio benamio atveju) ir kad, deja, bet viso pasaulio išgelbėti negalėsime, todėl pirmiausia patys turime nuspręsti, kokią pinigų sumą (arba kiek laisvo laiko) galime skirti aukojimui. Žinoma, vyresni vaikai gali mestelėti: „taigi tie penki eurai labai mažai…“. Bet pabandykite surinkti po penkis eurus iš šeimos ir giminaičių, žiū netikėtai išeis žieminis kombinezonas, kurį per specialią dovanojimo platformą galima nupirkti socialiai remtinos šeimos vaikui. Tikriausiai apims šildantis jausmas, kad dar vienas vaikas gali džiaugtis žiemos džiaugsmais?
Jeigu norite daugiau sužinoti, kaip diegdami šias nuostatas ugdome vaikų finansinį raštingumą, kviečiu įsigyti knygą “Apie pinigus su vaikais” čia: