Kam galime deleguoti vaikų finansinį ugdymą?
Lina Banytė-Surplienė | Raising free kids įkūrėja | 2022 m. gegužė
Kai skatinu tėvus mokyti vaikus finansinių dalykų, visada sulaukiu klausimų, ar neplanuoju surengti mokymų vaikams. Dažnai tėvai yra per daug užsiėmę, kad patys norėtų mokytis to, ką paskui reikėtų perduoti savo vaikams. Ir iš tikrųjų – ar nebūtų efektyviau mokyti vaikus tiesiogiai, ne per tarpininkus?
Vienas tėvas man sako: „Aš, norėdamas išmokyti sūnų griežti smuiku, neinu į mokymus, kaip išmokyti vaiką groti smuiku. Tiesiog pasamdau smuiko mokytoją. Jis tikrai išmokys geriau nei aš. Tai kodėl negalėčiau vaiko nusiųsti į finansinio raštingumo būrelį?“
Kodėl nemokau pačių vaikų?
Tačiau ar samdome mokytoją, kuris išmokytų mūsų vaiką empatijos? Ar samdome žmogų, kuris bent keturis kartus per dieną apkabintų mūsų vaiką, kad jis užaugtų pasitikintis savimi? Ar samdome specialistą, kuris išmokytų mūsų vaiką pasikloti lovą ir laiku eiti miegoti?
Neabejoju, kad išvardytus dalykus kažkas pasaulyje moka geriau nei mes. Vis dėlto tam tikrų dalykų nenorime perduoti kažkam kitam. Pagrindinis klausimas, pagal kurį atsirenkame, ką darome patys, o ką perduodame kitiems, yra šis – ar tai yra neatsiejama šeimos gyvenimo dalis?
Pasaulyje tikrai rasime daugybę šeimų, kuriose nė vienas šeimos narys nemoka groti smuiku. Tačiau ar šiuolaikiniame pasaulyje rasime šeimų, kurios visiškai nesinaudoja pinigais kaip mainų priemone?
Taigi pinigai – neatsiejama šeimos gyvenimo dalis. Mes, tėvai, vis tiek su jais kaip nors elgiamės, o mūsų vaikai tai mato. Ar iš tikrųjų galime šią funkciją kam nors perduoti?
Kitas „treneris“ negalės perduoti mūsų vertybių, kurias vaikui parodome, kai ką nors perkame arba kai atsisakome pirkti, kai nusprendžiame taupyti arba kai paaukojame pinigų mums svarbiai organizacijai. Todėl negalime kitiems visiškai perduoti finansinio raštingumo mokymo.
Kodėl to negalėtų padaryti mokykla?
Ar sutinkate, kad būtų tikrai smagu, jei ateitų laikas, kai visos Lietuvos mokyklos nuo pirmos klasės mokytų vaikus finansinio raštingumo? Mus, tėvus, mažiau graužtų sąžinė, jei ko nors nepadarėm iki galo, – mokykla užlopytų spragas.
Tiesą sakant, jei jūsų vaikai dar maži (o gal tik planuojate jų susilaukti), tikėtina, kad, jiems pradėjus eiti į pirmą klasę, visos mokyklos jau turės finansinio raštingumo ugdymo programas pradinukams. Tačiau tai niekada nepakeis tėvų finansinio ugdymo namuose – tai gali būti tik papildymas to, ko mokome namuose. Kodėl?
Pirmiausia įsivaizduokite, kad per finansinio raštingumo pamoką mokytoja pirmokui sako, kaip svarbu 10 procentų gaunamų pinigų taupyti, kad būtina mokėti mokesčius, nes tai yra gerovės valstybės pagrindas.
Namo grįžęs pradinukas mato, kaip jo tėvai išleidžia visus pinigus savo įgeidžiams tenkinti ir mėnesio pabaigoje lieka be euro kišenėje. Taip pat mato, kaip tėtis už paslaugas sumoka grynaisiais pinigais, nes nemokant mokesčių galima sutaupyti.
Kurią pamoką vaikas atsimins geriau?
Kadangi pamoką apie taupymą vaikas išgirdo vieną kartą, o tėvų pavyzdį mato nuolat, tikėtina, kad įsimins tėvų pavyzdys. Todėl pastaruoju metu akcentuojamas tėvų ir mokyklos bendradarbiavimas, nes tik taip galima pasiekti geriausių rezultatų.
Nei draugai, nei televizija ar radijas, nei žurnalai, net mokytojai nėra toks patikimas informacijos apie pinigus šaltinis kaip tėvai.
Be to, atlikti tyrimai atskleidė, kad net mokytojai nėra toks patikimas informacijos šaltinis kaip tėvai. Kodėl?
Visų pirma, tik 51 procentas Lietuvos moksleivių nurodė, kad informaciją gauna iš mokytojų (palyginkite: 94 procentai moksleivių nurodė, kad gauna informaciją iš tėvų). Lietuvoje dar tik plėtojama finansinio raštingumo ugdymo mokyklose sistema, todėl mokiniai iš mokytojų negauna sistemingos informacijos apie pinigus.
Antra, net jei mokiniai turi finansinio raštingumo pamokų, mokytojai gali papasakoti apie pinigus tik tam tikru metu tam tikroje vietoje – per šią pamoką. Tuo metu vaikai nesprendžia tikrų su pinigais susijusių problemų. Todėl jiems gali būti nelengva priimti pateikiamą informaciją.
O mes, tėvai, turime nerealią galimybę būti šalia vaikų, kai jie labai nori ką nors nusipirkti, kai jiems kyla klausimas, kodėl kaimynai turi daugiau pinigų, kai jie gauna jų iš senelių ir svarsto, ką su jais nuveikti. Tai neįkainojamos akimirkos, kai vaikai atviri mūsų žodžiams ir mokosi iš konkrečios patirties. Mokytojai tokios prabangos neturi. Ir niekada neturės.
Jei norite sužinoti daugiau apie tai, kaip mokyti vaiką apie pinigus, kviečiu įsigyti mano knygą „Apie pinigus su vaikais“ – tai knyga, skirta tėvams, kurie nori užauginti finansiškai laisvus vaikus, bet tiksliai nežino, kaip tai daryti: