Kiek turime padėti vaikams, o kiek jie turėtų užsidirbti patys?
Lina Banytė-Surplienė | Raising free kids įkūrėja | 2022 m. birželis
Socialiniame tinkle mama pateikė klausimą: „Panelei suėjo 18 m. Mergaitė važiuoja vasarai užsidirbti pinigų į Palangą. Apgyvendinimas ir vienas maitinimas priklauso. Kiek man duoti pinigų pragyvenimui, kišenpinigiams? Ar duoti pinigų iki pirmos algos? Ar po algos gavimo irgi kažkiek duoti? Ar mokinti ją, kad save turi išlaikyti? Lauksiu patarimų“.
Vaikams augant tokie klausimai kyla daugeliui tėvų. Galiu pasakyti, kad teisingo atsakymo nėra. Kiekviena šeima pati nusprendžia, kiek ilgai nori išlaikyti vaiką, priklausomai tiek nuo šeimos materialinės padėties, tiek nuo vaikų pasirinktos studijų krypties ir pan. Tačiau yra keli bendri elgesio principai, kuriuos norėčiau aptarti.
Nepilnamečių išlaikymas
Neginčijamai nepilnamečius vaikus išlaikome mes, tėvai. Tačiau nuo pat mažumės vaikus mokome elgtis su pinigais, taip rengdami juos suaugusiųjų pasauliui.
Kišenpinigiai
Mažiems vaikams, nuo maždaug 6 metų, turėtume pradėti duoti kišenpinigius. Kišenpinigiai – tai ne šiaip „pinigėliai saldainiams“, tai yra mūsų mažųjų pajamos. Todėl pradėdami duoti kišenpinigius, susitarkime su vaiku, kam juos išleis. Tai reiškia, kad už tam tikrus dalykus (pvz.: pramogas) mes daugiau nemokėsime.
Jeigu sutariame, kad kišenpinigiai skirti pramogoms ir mokyklinėms priemonėms, o vaikas iš visų rugpjūčio mėnesio kišenpinigių surengia saldumynų vakarėlį kiemo vaikams, ką padarysi – tikriausiai pirmoji rugsėjo savaitė praeis be įprastų pramogų. Tiesa, be rašiklio ir sąsiuvinio į mokyklą greičiausiai neleisime – todėl galime paskolinti pinigų, tačiau tik už palūkanas!
Svarbiausia taisyklė skiriant kišenpinigius – nustatyti pastovią sumą ir ją duoti periodiškai. Bet ne daugiau ir ne dažniau. Kartais tokios situacijos gali būti vaikui emociškai sunkios ar gėdingos, tikriausiai dar sunkesnės jos bus mums. Tačiau mūsų pareiga yra leisti vaikams klysti, o suklydus – susidurti su pasekmėmis.
„Ne“ galia
Prisipažinsiu, kad nors puikiai išmanau visas taisykles, tačiau taikydama praktikoje kartais suklumpu. Tikriausiai nebuvo nė karto, kada vaikai tuo nepasinaudotų.
Jeigu liepiu eiti miegoti ir vaikai išprašo daugiau laiko pažaisti, tai kitą vakarą tokių „pratęsimų“ prašys triguba jėga. Jeigu su mažąja sutariame, kad saldumynų nepirksime, tačiau ji įkalba paimti varškės sūrelį (nes labai alkana, nes kaip ir ne saldumynas…), tai kitą kartą zyzimas prasideda vos įėjus į parduotuvę.
Trumpai tariant, jeigu suabejojame ar nusileidžiame, vaikai to karto tikrai nepamirš ir su nuostabiu atkaklumu bandys mus įkalbėti dar ir dar kartą.
Kalbant apie pinigus, tai veikia taip pat. Jeigu išleidus visus kišenpinigius, „šiek tiek užmesime“ pirkiniui, jeigu „tik šį kartą“ duosime kišenpinigių daugiau, vaikai netruks pajusti, kad nesvarbu, kas nutiktų, mes vis tiek juos ištrauksime iš bėdos.
Todėl jeigu vaikui baigiasi pinigai (kai jie dar neturėjo baigtis), turime būti tvirti sakydami „ne“. Gali tekti kartu su vaiku patirti gėdos jausmą įteikiant dovanų pieštą atviruką (nes baigėsi kišenpinigiai, skirti dovanoms pirkti), tačiau tai bus neįkainojama pamoka skaičiuojant pinigus kitą kartą.
Pagalba pilnamečiams
Mes, tėvai, pavargę kartais sakome: „jau kai vaikai sulauks pilnametystės, tai bus lengviau“. Bet aštuoniolikos metų vaikai tik baigia vidurinę mokyklą, po kurios laukia dar treji ketveri metai aukštesniojo ar aukštojo mokslo. Pasitaiko išimtinių atvejų, kada labai veiklus ir verslus vaikas uždirbti pakankamus pinigus pradeda dar paauglystėje, tačiau įprastai vos pilnametystės sulaukęs jaunuolis dar neturi galimybių pats save išlaikyti.
Susitarkime
Taigi ir toliau mes išlaikome savo vaikus. Tačiau šeimoje turėtume nuspręsti, iki kada tai darysime – ar iki tam tikro amžiaus, ar kol įgis išsilavinimą, ar bet koks kitas terminas.
Priimant tokį susitarimą svarbiausia, kad jaunuolis žinotų iš anksto ir kad susitarimo būtų abipusiai laikomasi, kad ir kas nutiktų. Žinoma, nekalbame apie ribines situacijas, tačiau visais kitais atvejais turėtų nekisti nei duodamų pinigų suma, nei susitarimo terminai.
Susitarimo laikykimės
Galbūt esate sutarę, kad per mokslo metus jaunuolį išlaiko šeima, tuo tarpu vasaros atostogų metu jis užsidirba pats. To ir laikykimės, nepaisant to, kad mūsų vaikas labai nori pakeliauti, išvažiuoti savaitei į muzikos festivalį ar pan. Jeigu anksti išmokome pasakyti tvirtą „ne“, šiuo etapu mums bus lengviau.
Aš, aišku, suprantu, kad gali kilti noras prisidėti prie didesnių pirkinių, palepinti ir galbūt leisti nedirbti kokį vasaros mėnesiuką, pasiūlyti mesti darbą, kai jaunuolis skundžiasi blogom darbo sąlygom, tačiau taip mes įskiepysime vaikui lūkestį, kad bet kada suklupus ar aptingus tėvai visuomet pribėgs su minkšta pagalve.
Žinoma, nepatariu leisti vaikams dirbti žeminančiomis sąlygomis, kai vėluojama atsiskaityti, tačiau tokiu atveju palikus darbą nereiškia, kad priešaky – smagi vasara iš tėvų kišenės. Deja, teks pasispausti su savo turimomis santaupomis. Todėl nors vasaros darbą turėtų susirasti pats jaunuolis, visuomet patariu tėvams padėti ir gerai pasidomėti darbdaviu prieš pasirašant darbo sutartį, kad nebūtų skaudaus nusivylimo vėliau.
Ką daryti su suaugusiu vaiku
Civilinis kodeksas nurodo, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo pilnamečius vaikus iki 24 metų, kurie dar mokosi arba studijuoja.
Tačiau ką daryti, jeigu mūsų vaikas jau nebe vaikas, o 22 metų jaunas žmogus, ką tik baigęs mokslus, bet dar jaukiai miegantis mūsų namuose už sienos?
Jei buvome sutarę, kad skirsime išlaikymą iki įgis bakalaurą, tai sulig diplomo įteikimu mūsų finansinė pagalba turėtų baigtis. Dar daugiau, įprastai suaugęs žmogus kuria savo gyvenimą atskirai, tačiau jeigu susiklostė tokios aplinkybės, kad vaikas gyvena kartu, su juo turėtume elgtis kaip su nuomininku, gyvenančiu mūsų namuose – imti mokestį už kambario nuomą, komunalinius patarnavimus, nustatyti sumą, kuria jis prisidės prie maisto pirkimo. Ir susitarti, kada jis išsikraustys. Tikėtina, kad nustačius tokias sąlygas, motyvacija gyventi savarankiškai bus žymiai didesnė.
Tikriausiai perskaičius šiuos patarimus kyla dvejonė, ar tikrai turime būti tokie negailestingi savo vaikams. Tačiau tiesa tokia, kad nemažai šiuolaikinių vaikų yra išlepinti, o vienintelis būdas juos „atlepinti“ yra suteikti jiems atsakomybę elgtis, kaip jie nori, kartu suteikiant galimybę klysti. Kaip ir minėjau, kalbu apie įprastas aplinkybes, o ne ribines situacijas.
Negąsdinkime savo vaikų, kad ištikus nelaimei būsime jiems abejingi. Priešingai, leiskime jiems jausti mūsų palaikymą ir besąlyginę meilę ekstremaliu atveju, tačiau būkime tvirti nesikišdami į vaikų savarankiškumo pamokas.
Jeigu norite daugiau sužinoti, kaip ugdyti vaikų finansinį raštingumą įvairiais amžiaus tarpsniais, kviečiu registruotis prie laiškų tėvams „5 paslaptys, kurių greičiausiai nežinojote apie vaikų finansinį raštingumą“.