Ką daryti, jei vaikai nesavarankiški?
Indrė Zakalskytė | Raising free kids | 2023 m. kovas
Pirmadienį su kolegėmis darbe prie kavos dalinomės savaitgalio įspūdžiais. Viena kolegė atsiduso: “Jaučiuosi tokia pavargusi!” (ji augina dvylikametį sūnų). Aš (su dviem dukrom) ir kita kolegė (kuri turi tris sūnus) nevalingai kilstelėjom antakius: “Nuo ko?”. Na, ji ir išvardijo: namų tvarkymas, skalbiniai, pusryčiai-pietūs-vakarienė savaitgalį, maisto “paruoštukai” ateinančiai savaitei ir t.t. Sakyčiau, kiekvienos mamos įprastas savaitgalis. Bet suklusau išgirdusi, kad ji nusiplūkė šveisdama sūnaus batus, mat jis penktadienį gainiojo kamuolį lauke per purvynus. Kaip kaip – sūnui dvylika, o tu šveiti jo batus?!
Ankstesniame įraše (čia) jau kalbėjau apie “tėvus-sraigtasparnius” ir “tėvus-buldozerius”, kurie nori apsaugoti vaikus nuo visų įmanomų klaidų. Bet tada paaiškėja, kad auginame nesavarankiškus vaikus. Ar tikrai ir ką daryti?
Ar mano vaikas nesavarankiškas?
Taip, jeigu:
- vaikas yra atsakingas tik už “gerą mokymąsi”, bet nežino, kur yra skalbinių krepšys ar kaip įsijungia indaplovė;
- vaikas negali pažaisti vienas arba likęs vienas namuose pusdieniui mirtų iš bado, jei nepaliktumėme kotletų puodo orkaitėje;
- vaikui nieko nereikia ir jis apie nieką nesvajoja;
- rugsėjį pradėjęs lankyti lengvąją atletiką spalio pradžioje jau nori ją mesti, nes nebeįdomu;
- pasakius išjungti televizorių, vaikas dar bent kelis kartus derasi dėl “dar 5 minutes” ar “iki reklamos”;
- vaikas nuolat sulaužo parkerį, pameta pirštines, neįsideda į mokyklą reikiamo vadovėlio.
Sąrašą galima tęsti, tačiau mintis aiški – jeigu vaikas auga, o mūsų rūpestis juo nemažėja, galima įtarti, kad auginame nesavarankišką vaiką. Ką darysime?
1 žingsnis. Suplanuojame
Visuomet sakau, kad esu už evoliuciją, o ne revoliuciją (nors tai gali nesuveikti, jei vaikai jau paaugliai, teks judėti sparčiau). Jeigu vieną rytą įsiveršime pas vaiką su penkių lapų atsakomybių sąrašu, ankstyvasis mokyklinukas puls į ašaras, o paauglys gali ir užtrenkti duris. Tad pirmiausia įvertinkime svarbiausias sritis, nuo kurių norime pradėti, per kiek laiko norime pakeisti padėti ir, svarbiausia, nuspręskime, koks yra mūsų tikslas.
Kai aš prieš keletą metų pasijutau taip pat kaip mano kolegė – pavargusi po savaitgalio – pradėjau nuo buities darbų: švarių rūbų rūšiavimas į spintas, kambario tvarkymasis, indaplovės sudėjimas ir kraustymas, pagalba palaikant tvarką namuose. Mano vaikai buvo dar nedideli ir man beprotiškai svarbu švara namuose. Gali būti, kad jūs turėsite kitų tikslų – išmokyti vaiką laikytis taisyklių ar tvarkyti savo pinigus.
2 žingsnis. Nustatome taisykles
Nesavarankiški vaikai gyvena tokiam burbule, kur nereikia daug galvoti. Dabar kelkis, dabar gulkis, dabar ruoškis. O tie, kurie yra dar ir šiek tiek palepinti, sugeba tuos nurodymus lengvai apeiti: “truputį vėliau”, “paskui”, “ne dabar”. Todėl su vaikais pirmiausia sutariame “žaidimo” taisykles, ar kalbant apie buities darbus, ar apie kišenpinigių susitarimą.
3 žingsnis. Laikomės plano
Kai mokiau vyresniąją sudėti indus į indaplovę, skaičiuodavau mintyse. Kad nepradėčiau rėkti ir nepradėčiau daryti pati. Jūs net neįsivaizduojat, kiek yra būdų įdėti šaukštą: galima sumesti į vieną krūvą, galima padėti į apatinę lentyną greta puodo, kur retos grotelės, galima padėti kaušeliu aukštyn ir netgi galima padėti šaukštą su puse košės jame! Sutikite, reikia daug kantrybės, 15-tą kartą paaiškinti tą patį. Bet jeigu tiek užtektų! Šalia skambėjo: “bet, mama, aš pavargusi”, “o Medai tai nereikia”, “man nesigauna”, “Jokūbo mama pati sutvarko virtuvę” ir epinis “mama, tu manęs nemyli!”.
Vaikas, pastūmėtas iš komforto zonos, ras milijoną priežasčių ir pasiteisinimų kažko nedaryti arba daryti ne iki galo gerai. Nepasiduokite. Žinoma, empatija visada šalia. Kartais iš tiesų matau didelį nuovargį ar užimtumą, bet dažniausiai – plano laikomės.
4 žingsnis. Leidžiame ir paleidžiame
Vieną vasaros savaitę mano vaikai atostogauja su seneliais. Jau dabar galiu pasakyti, kad diena prieš atveždama vaikus sulauksiu skambučio: “sudėk vaikams daiktus!”. Ne, dar nebuvo atvejo, kad būčiau tai pamiršusi. Bet mano namuose įprasta, kad lagaminus mergaitės dedasi pačios (kartais su sąrašu ko ir kiek reikia, kartais be). Močiutei vaikų deriniai nepatinka ir tas skambutis paprastai reiškia: “įdėk ko nors žmoniško, kad nebūtų gėda į žmones išeiti”.
Tikrai pritariu, kad ir man ne visada tie jų rūbų deriniai dera. Bet ką darysi. Jei jau kažką leidžiame, tai tenka ir paleisti, kad vaikas nejaustų mamos glėbio ar pagalvėlės už nugaros. Patikėję vaikams tam tikrą užduotį (žinoma, tinkančią jų amžiui) – pačiam susidėti kuprinę į mokyklą, pačiam susitaupyti riedučiams, pačiam pagaminti pusryčius – ją ir leidžiame atlikti. Netikriname paslapčiom, ar įsidėjo flomasterius, “neprimetam”, kiek trūksta iki išsvajoto pirkinio (jei tai nebuvo sutarta iš anksto) ir nekritikuojam, kad sviestas užteptas ne iki riekės pakraštėlių.
Kaip tai susiję su finansiniu ugdymu?
Labai natūralu paklausti, o kaip rūbų į skalbyklę sudėjimas, sumuštinio sutepimas ar nuoseklus būrelio lankymas susijęs su finansiniu ugdymu? Ogi labai. Savarankiški vaikai moka palaukti, jaučia atsakomybę ir yra disciplinuoti. Tai yra savybės, kurios yra kritiškai reikalingos ugdant finansinį raštingumą: atsakomybė uždirbti pajamas, disciplina atsidėti pinigų taupymui, kantrybė pinigus investuoti ir pan.
Nesavarankiškas vaikas dažnu atveju yra ir išlepęs vaikas, todėl kviečiu parsisiųsti nemokamą leidinį “10 ženklų, kad auginate išlepusį vaiką” – jame sąrašas ženklų, kurie padės jums įvertinti, kiek labai išlepinote savo vaiką – ir į kurią konkrečiai sritį reikėtų labiausiai akcentuotis.
Parsisiųsti leidinį galite čia: