Kišenpinigiai – ir viskas?
Indrė Zakalskytė | Raising free kids | 2023 m. vasaris
Prieš keletą metų pagavau save galvojant, kad gal dirbu nepakankamai produktyviai, per daug blaškausi atsakinėdama į el.laiškus, reaguoju į nuolat pypsinčius socialinių tinklų pranešimus. Perskaičiau šūsnį straipsnių ta tema, sužinojau apie daugybę produktyvumo sistemų, susiradau geriausiai vertinamas programėles sekti užduočių atlikimą. Bandžiau taikyti praktikoje. Nepavyko. Supratau, kad ilgiau trunku kažką kažkur užpildyti, pažymėti, kaip pradėtą, atliktą, nepribaigtą ir pasimetu tarp programėlių kompiuteryje bei telefone. Tikriausiai nuskambėsiu senamadiškai, tačiau grįžau prie paprasčiausių priklijuojamų lapelių ir užrašų knygelės.
Todėl gilindamasi į vaikų finansinio ugdymo temą, labai džiaugiuosi, kad kišenpinigių užtenka. Netikite? Papasakosiu.
Buvau pasimetusi
Susilaukusi vaikų, greta kitų temų ėmiau domėtis ir vaikų finansiniu ugdymu. Aktyviai skatinau dukras žaisti parduotuvę – joms nepatiko. Vos paaugusioms sugalvojau duoti po mokėjimų kortelę (nedaviau, laiku susiprotėjau, kad dar per mažos…). Tada galvojau, kad duosiu kišenpinigių, bet nesugalvojau kiek. Tada duodavau įvairias sumas retkarčiais. Kartais pirkdavau saldainius ir ledus pati, kartais auklėdavau parduotuvėje, kad turi nusipirkti pačios. Žodžiu, buvau pasimetusi, jaučiausi, kad tarsi visas pasaulis nuo manęs slepia didžią pažinimo paslaptį ir iš viso apleidau šį reikalą.
Pagrindinis įrankis
Kol vieną dieną grįžau prie finansinio ugdymo temos ir nuo tada man kišenpinigiai yra pagrindinis įrankis ugdant vaikams pagrindines nuostatas apie pinigus – uždirbti, protingai leisti, taupyti, investuoti ir aukoti (plačiau apie šias nuostatas galite skaityti čia).
Įvedame sistemą
Iš esmės duodami kišenpiginius mes imituojame realų gyvenimą, vaikams tarsi mokame “darbo užmokestį”. Nesumaišykime – mokame fiksuotą sumą, bet ne atlygį už atliktus buities darbus (pasiklotą lovą ar išneštas šiukšles). Su šiais pinigais vaikas mokosi tvarkytis pats – dalį išleidžia, dalį taupo didesniems pirkiniams, dalį aukoja, o vyresni – mokosi investuoti.
Žinoma, tai nereiškia, kad užteks tik duoti kišenpinigius. Pirmiausia, pradėdami duoti kišenpinigius (arba tęsdami, jei iki šiol davėte nesistemingai) sutarkime su vaiku, kokio dydžio kišenpinigius duosime, kam jie yra skirti, t.y. kokias atsakomybes vaikams perleidžiame (ir to susitarimo laikykimės net ir silpnumo akimirką!) bei kaip dažnai juos duosime. Nuoseklumas yra svarbu.
Patariame, bet nenurodinėjame
Kai vaikas turi priemonę – pinigus – galime kalbėti, kaip juos teisingai panaudoti. Ne, tai nereiškia, kad duosime pinigus vaikams ir toliau jiems nurodinėsime, ką pirkti ir kam taupyti. Deja, bet teks susitaikyti ir su tuo, kad vaikas už savo kišenpinigius nusipirks Fantos buteliuką (džiaugiuosi, kad tokie pirkiniai “ištinka” retai, ypač po praktinių eksperimentų, kaip tirpsta kiaušinio lukštas).
Visiškai perdavusi dovanų draugams pirkimo atsakomybę vyresniajai buvau maloniai nustebusi, kaip sumaniai ji ėmė rinkti dovanas. Jei anksčiau ji bėgdavo prie didžiausios ir spalvingiausios dėžės, dabar labai atidžiai lygina kainas, skaičiuoja, ar geriau viena didelė, ar kelios mažos dovanėlės ir net vertina dovanos naudą bei kiek ilgai ji džiugins gavėją. Prie žaislų lentynų gimsta pokalbiai apie prekių savikainą, darbo užmokesčio skirtumus tarp šalių ir profesijų bei panašios temos.
Kiekvieną penktadienio vakarą dukros kruopščiai užsirašo, kiek kišenpinigių gavo, atideda į santaupas (ir būtinai kaskart jas perskaičiuoja!) ir garsiai pavardina, ką planuoja įsigyti ateinančią savaitę. Dalis pinigų guli “mamos banke”, ten, nors ir lėtai, kapsi palūkanos.
Tai tik keletas pavyzdžių, kaip aš, pasitelkdama kišenpinigius, mokau vaikus finansinio raštingumo.
Papildomos priemonės
Tikėtina, kad norėsite su manimi ginčytis, jog kišenpinigiai nemoko vaikų uždirbti. Tiesa, vaikas gauna fiksuotą sumą be jokių pastangų. Tačiau kol kas kitaip ir negali būti, ypač su pačiais mažiausiais. O su kišenpinigiais galime mokyti, kad pinigai gali uždirbti daugiau pinigų – tiek pasyviai investuojant, tiek pradedant ar vystant verslą. Juk net ir parduodant limonadą, teks įsigyti tarą ir sirupo, tiesa? Tikrai rekomenduoju pasitelkti mokėjimų korteles vyresniems vaikams, stalo žaidimus šeimai, kompiuterinius žaidimus investicijų simuliacijoms, diskusijų korteles pokalbiams inicijuoti, tačiau pirmiausia išmokykime vaikus pagrindinių taisyklių kaip elgtis su realiais pinigais – kai vaikas faktiškai patirs neplanuotų išlaidų, kai turės nuspręsti, pirkti tą ar kitą, nes abiejų turėti negali, kai svajotos riedlentės šią vasarą negaus, nes dar nesusitaupė. Ir tam geriausiai tinka sistemingai duodami kišenpinigiai. Jeigu manote, kad jau laikas pradėti vaiką mokyti apie pinigus ir ieškote praktinių patarimų, kaip tai daryti efektyviai, kviečiu įsigyti knygą „Apie pinigus su vaikais“: